Privati rezidencija su meno galerijos erdve Istorinis pastato mastelis buvo kruopščiai atkurtas glaudžiai siejant jį su supančia aplinka. Naujos konstrukcijos ir architektūrinės detalės buvo kuriamos jas derinant su senąja namo dalimi, pabrėžiant paprastų, elementarių formų išlaikymo svarbą tiek plane, tiek interjero erdvėse. Senasis pastatas buvo perkurtas ir suprojektuotas taip, kad atitiktų naują šeimos gyvenimo būdą, kartu išsaugant nesenstančią namo dvasią. Visose buto erdvėse atkurtos senųjų sienų tapybos fragmentai, taip pat senosios plytų ir akmenų sienos iš ankstesnės pastato paskirties - sinagogos. Pastatas apima tris aukštus. Rūsyje įrengtos trys pagrindinės erdvės: meno galerija, vyno rūsys ir SPA zona (su sauna ir nedideliu baseinu). Įėjimas į namą veda į salę ir laiptus su vandens baseinu, tarnaujančiu kaip centrinė ašis, jungianti visus tris aukštus. Vandens baseinas taip pat veikia kaip natūrali visos rezidencijos oro drėkinimo sistema. Pirmąjį aukštą sudaro valgomasis, sujungtas su virtuve, erdvi svetainė, prieškambaris su laiptais ir lauko terasa, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Vilniaus senamiestį ant kalvos. Antrame pastato aukšte įrengti penki miegamieji kambariai, apgalvotai suplanuoti patogiai gyventi didelei šeimai. Koncepcija ir kontekstas Pastatas turi turtingą istoriją, siekiančią XIX a. vidurį, kai čia gimė ir vystėsi vienas iš žydų religinių judėjimų. Dabartinė sieninė vieno aukšto sinagoga buvo pastatyta 1841 m., Vilnelės upės potvyniui sunaikinus kitus žydų maldos namus. 1941-1944 m., nacių okupacijos metais, sinagoga Užupyje buvo nusiaubta, o vėliau, sovietų okupacijos metais, apleisti maldos namai buvo pertvarkyti į gyvenamuosius butus. Prireikė beveik 20 metų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kad žydų paveldo objektas būtų pastebėtas ir restauruotas. Kurdamas projektą vyriausiasis architektas Alfredas Trimonis siekė atkurti istorinį pastato mastelį, palaikant pagarbų dialogą su aplinka, pabrėždamas paprastų, elementarių formų išlaikymo svarbą tiek plane, tiek interjero erdvėse. Medžiagos ir konstrukcija Rekonstruojant pastatą panaudotos paprastos, autentiškos, vietovei būdingos medžiagos, pavyzdžiui, molinės plytos ir skardinis stogas, o kiemas grįstas akmenimis. Visos statybinės plytos buvo rankų darbo Lietuvoje pagal architekto nurodytus matmenis, o jų spalva sukurta naudojant suodžių ir vandens mišinį. Įdomu ir tai, kad pastato konstrukcijoms buvo suteikta ne tik funkcinė paskirtis. Pastato konstrukcijų elementai sąmoningai palikti atviri visame pastate, tapdami esminėmis formomis ir medžiagomis, prisidedančiomis prie bendros interjero nuotaikos.